Kai Europos Komisijos Jungtinis tyrimų centras vasario pabaigoje sukvietė žemės ūkio pareigūnus iš viso žemyno į Isprą, žinutė buvo aiški: palydoviniai duomenys ir dirbtinis intelektas iš esmės keičia tai, kaip Europa stebi savo žemės ūkio naudmenas — ir tos šalys, kurios greičiausiai prisitaikys, formuos tai, kas ateis toliau.
2-asis FIRE seminaras, vykęs 2026 m. vasario 25–26 d., sutelkė ES valstybių narių atstovus, Europos Komisijos pareigūnus ir partnerių organizacijas dviem dienoms rimtų diskusijų apie tai, kur šiandien stovi žemės ūkio stebėsena ir kur ji turi eiti. Darbotvarkėje — Plotų stebėsenos sistema, Žemės sklypų identifikavimo sistema ir augantis technologijų arsenalus, kuris naudojamas įgyvendinant Bendrąją žemės ūkio politiką.
Lietuva atvyko ne tik klausytis. Nacionalinės mokėjimo agentūros direktoriaus pavaduotojas Tomas Orlickas pristatė šalies strategiją po 2027 metų — ir įtikinamai argumentavo, kad pažangą iš tikrųjų skatina ne biurokratiniai procesai, o tarptautinis mokslinis bendradarbiavimas.
Pagrindinė problema, kurios niekas nenori pripažinti
AMS veikimas realiomis sąlygomis yra kur kas sudėtingesnis, nei politikos dokumentuose atrodo. Seminaro dalyviai nemažai laiko skyrė apžvelgdami tyrimus, kurie atskleidė, kur dabartinė stebėsenos praktika stringa — duomenų kokybės spragos, „triukšmas” Sentinel palydovų laiko eilučių duomenyse, pasėlių aptikimo modeliai, kuriais dar negalima pasikliauti priimant svarbius sprendimus.
Nyderlandai pateikė vieną iš retų sėkmės istorijų — pristatė savo AMS diegimo patirtį kaip pavyzdį, iš kurio galėtų pasimokyti kitos valstybės narės. Tačiau bendresnį vaizdą nupiešė sistemos, vis dar testuojamos lauko sąlygomis, o sprendimai kuriami realiu laiku.
Ekspertai pristatė naujas palydovinių duomenų valymo metodikas, naujos kartos pasėlių aptikimo modelius ir būdus, kaip LPIS išlaikyti aktualų integruojant geožymėtus lauko duomenis. Dirbtinio intelekto taikymas nuolatiniam oro nuotraukų atnaujinimui buvo aptariamas ne kaip ateities svajonė, o kaip jau veikianti realybė.
Lietuvos statymas ant bendradarbiavimo
Orlicko pranešimas „Kas toliau po AMS? Lietuvos strategija po 2027 m.” buvo vienas konkrečiausių visos darbotvarkės punktų. Vietoj ketinimų deklaravimo jame buvo pateikti rezultatai — kaip Lietuva naudoja „Horizon Europe”, „Horizon 2020″ ir kitas ES finansuojamas platformas, kad sukurtų realius stebėsenos pajėgumus.
Projektai apima sritis, kurios gerokai perauga paprastą reikalavimų laikymąsi: klimato poveikio žemės ūkyje vertinimą, biologinės įvairovės stebėjimo įrankius ir anglies apskaitos sistemas, kurios gali atlaikyti nepriklausomą trečiųjų šalių patikrinimą. Orlicko argumentas — tiek tiesioginis, tiek netiesioginis — buvo akivaizdus: kitos kartos stebėsenos infrastruktūros pavieniui nesukurs nei viena valstybė narė.
Anglies ūkis pagaliau gauna veikiantį įrankį
Ypatingą dėmesį seminare sulaukė vienas projektas — ES LIFE programos finansuojamas „GFarm for LIFE”. Iniciatyva skirta šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo ataskaitoms žemės ūkio, miškų ūkio ir žemės naudojimo sektoriuose — pareigai, kuri istoriškai buvo labiau siekiamybė nei tiksli praktika.
Išskiria jį praktinis kampas. Be politinės paramos ir mokslinio griežtumo, projektas sukuria ūkininkams kelią į pajamas iš anglies kreditų — trečiųjų šalių patvirtinamus sertifikatus, kurie gali virsti papildomomis pajamomis. Tai kitoks pasiūlymas nei dauguma ES aplinkosaugos iniciatyvų, kurios paprastai pirma kalba apie atitikties reikalavimus, o tik po to — apie ekonominę naudą.
Dronai, šalys kandidatės ir didesnis paveikslas
Paskutinėje seminaro dalyje aptarta parama ES šalims kandidatėms, kuriančioms LPIS nuo nulio, pristatyti greiti įrankių demonstravimai — pasėlių fenologijos stebėjimo priemonės, ūkių fragmentacijos analizė, žemės sklypų vizualizavimo programos — ir išskirtinė sesija apie dronų stebėseną.
Čekijos Respublikos praktinis atvejis ir JRC lauko testų rezultatai pateikė pragmatišką argumentą dronų naudai: kur palydovai suteikia aprėptį, dronai suteikia raišką. Šios dvi technologijos ne konkuruoja — jos papildo viena kitą, o atotrūkis tarp to, kas teoriškai įmanoma, ir to, kas veikia praktiškai, mažėja greičiau, nei tikėtasi.
Bendra seminaro išvada buvo nedviprasmiška: technologijos egzistuoja, politikos sistema keičiasi, o ribojantis veiksnys dabar yra tai, ar institucijos — nacionalinės agentūros, mokslo įstaigos ir pati Komisija — sugebės pakankamai gerai koordinuoti, kad šiomis technologijomis iš tikrųjų pasinaudotų.
Lietuva, atrodo, šį iššūkį priima rimtai.